Likimo delnuose sužibo žvaigždės,
virš seno ežero pakilo rūkas
balzgana vėsa, lakštingalos giesmė nutilo
ir žemę apgaubė tamsa.
Pūkiniai debesys tarytum avinėliai
į tolius plaukia, kas juos sulaikys?
Už horizonto niekas jų nelaukia.
Riedės per dangų ir atgal sugrįš.
Likimo delnuose užmigo žemė.
Viena aš nemiegu, užgęso žiburys lange.
Kažkur toli, senam šile genys tuksena,
per veidą ritas ašara viena.
Bijau tamsios nakties šešėlių,
bijau tylios nakties garsų.
Man gera dieną, kai saulutė ritasi per mėlį,
kai kregždės neria ligi debesų.
Likimo delnuose visi užmiega,
visi užmigsim po palaiminta šviesa.
Pakėlę sunkiq nakties naštą,
užgesus žvaigždei vakarei plaukuose.
Likimo delnuose į sapną šviesų,
Į debesį pūkinį aš neriu.
Į tavo mėlynų akių žydrynę.
Iš tavo lūpų gyvenimą geriu.