taip džeržgia šio gyvenimo melodija
jo durų vyriai surūdiję
skausmais ir malonumais apsinuodiję
žaizdas tepi bet jos negyja

ir būna per sunku užmigt be panikos
dėl rytdienos paikos jaunystės
vėl tai ramybės trūksta tai dinamikos
tai blaivumos tai girtuoklystės

suglamžytas ir nuvertėjęs pinigas
esi prisiminimai gūdūs
seniai nesi romantikas bet cinikas
gaidžiai pragysta neužsnūdus

ir stengiesi pirmyn neatsigręždamas
bet kiek pajėgsi nesustojęs
kol prie asfalto prisiplojęs
alsuosi eismo ir savęs nekęsdamas

vėl pienpūkių prirysi nužydėjusių
valysiesi į žolę kraują
ir drėbtels esatis tau naują
mozaikos šukę žaismui neišėjusių