Laimės paukštę pagavau,
abu pagavom.
Suko ji ratus virš mūs galvų seniai.
Nemelavo, mūsų laikas nemelavo,
tik bildėjo vis ne mūsų traukiniai.
Vaikščiojome tais pačiais takais kasdieną,
gėrėm vandenį prie šulinio svirties.
Laimės paukštė erzino kiekvieną,
laukė, kuris pirmas ranką vis išties.
Žvaigždeles nuraškėm to paties dangaus,
bridom per tą pačią upę.
Šokome, dainavome, džiaugėmės išties,
kad žemelė vėlei sužaliavo.
Nusileido laimės paukštė taip arti.
Ją pavasaris ir mūsų širdys kvietė.
Čiupome sučiupome ir ar girdi,
kaip bitelė dūzgia prie to žiedo?
Nepaleiskim niekad niekados,
ją auginkim ir širdy turėkim.
Tik gerumą,tik ramybę,
Sėkmę tik širdy,
meilę didelę lyg rugį sėkim.
Laimės paukštę pagavau,
abu pagavom...