Ir aš einu, kol tavo siela girdi

Atėjai, kai obelžiedžiai žemę nuklojo.
Ritos saulė raudona vaivorykštės tiltu.
Lyg jaunamartė rytą pakirdus, viliojo
Obelėlė  kaip sniegas, žiedais apipilta.
 
Apkabinusi obelį, rudenį stoviu viena.
Nesulaukei, kol vaisiai raudoni prisirpo.
Blaškos vėjy iš skausmo ilgesinga daina.
Ir  nuo vėjo glamonių baukščiai lapai virpa.
 
Vėl pavasaris žalias į žemę ateis.
Su gervėm klykiančiom gal dar sugrįši.
Už saldžią nuodėmę gal niekas nenuteis.
Savų akių dugne tave ilgai matysiu.
 
Mano šauksmas gilus, tarsi aidas tyruose,
Obelėlės žiedus kas pavasarį virkdys.
Kolei plazda šventa mūsų meilės dvasia,
Nenurimsta širdis. Ir aš einu, kol tavo siela girdi.
 
Kriauna