Penktadieniais man patinka valgyti kiaulieną.
Visą gyvenimą kasdienybė yra ir bus banali
kaip ir naktis – miegu ramiai nusisukęs į sieną,
sako: gal alkanas sapnuoti nemoki ar negali?
 
O taip, šita plati mintis gana originali.
Kiekvienas penktadienis tampa visatos dalimi,
kai tu, kiaulaite, mano laimę smulkiai padalini,
kurios dalelę ir sau tyliai pasiimi.
 
Ir kitos savaitės dienos seniai sužymėtos
kalendoriaus lapo kampe darbeliais dorais.  
O gamta tai daro brūkšneliais ant lapelių mėtos.
Juos rankų mostais oriais
 
beriu į verdantį vandenį –
gersiu karštą arbatą iš vaistinių žolelių.   
Nors tu pilnaties naktį, kiaulaite, pasivaideni,
vis tiek su taika ir ramybe puodelį pakeliu.