vėl lyja

gyvenimas po klevu tęsiasi
be žvilgsnio į tolumas
be šiltos žemės saujoj
be pievoj įstrigusios bitės
ir boružės kopiančios smilga 
į dangų

o vėjas vis žemiau ir žemiau
nebėra kam kepurės numesti

tik tolyn ir gilyn
į miesto karščiuojančią 
angą

– dievo karvyte, skirsk į dangų...

---

lyja vėl
tik niekas 
negirdi