Tada, kai jau maniau, jog viską išragavus,
Naujų užplūdo pojūčių banga,
Jog daug daugiau turiu netvirtindama mano,
Kai neprašau, kad patarnautų man klausa, lytėjimas, rega,
Kada nekandu. Lyžteliu ir viskas...
Ir atminimuos klaidžioju ilgai,
Tačiau be baimės — lyg po savo mišką,
Nėra kur priešų, tik geri draugai.
Lyg mano siela jau paliko kūną
Ir nesigviešia nieko pasistvert,
Lyg būtų likęs vienas malonumas
Išeit į praeitį ir dabarties nesmerkt.
Gal pajutau tada būties lengvumą, 
Kai nesibaiminti pradėjau nebūties?
Ramiai, ritmingai groja tvinksnių būgnai —
Esu tikra, jog saulė užtekės.