Kai užmiega skliautai ir žvaigždė jau Vakarė
Kaip ta laumė basa sušmėžuos alkana,
Sušlamena jazminų šakelės, nukara —
It iš tolo atplaukia į širdį daina.                   
 
Taip sukyla jausmai tobulai nekasdieniai.
Ilgesy trokšti norai prabunda staiga,
Ir tas vakaras čia — dovanoji man pienių —
Aromatas atplūs nemariąja banga.
 
Kad dar taip šia lanka palei šilą atbristum,
Deimantinė rasa sužėruotų delne.
Jei vėl meilė tava kažin kur nuplasnotų,
Žara šauktų blėsi — nebuvai jam miela.