Šiandieną žiūrėjau į
    lėtai krintančias snaiges
ir pavydėjau joms –
jos mato tave,
glamonėja,
bučiniais nusėja tavo akis,
     veidą...
Palaimingai tirpsta ant
     tavo rankų...
Pasiveja...
Apkabina alpdamos nuo
     tavo kūno šilumos
ir vėl paleidžia...
Viena,
beviltiškai įsimylėjusi,
priglunda prie tavo lūpų
ir ašara nurieda jomis...
Tu nusišypsai...
Žinai, kad tai aš...