Jau galime verkti šiandien ir eiliuoti,
Supilti ne pieną į nemigos kavą,
Išmelsti stiprybės, kai gaidos miglotos,
Išmelžti ne karves, tik skausmų patelę.

Nedylančios sagos languos kabareto,
Ne to mes bijojome žiežirbų baime.
Sudievintą spalio ir gelsvą portretą
Draskysime čia ir niūniuosim – už laimę.

Neliks vakarų už sienos vėluotų,
Prikrito ne lapų ant kelio, o nieko.
Mes valkatos, naiviai velniams atiduotos,
Prie slenksčių karalių niekad nemylėtų.

Net šuo įsisiurbia į koją dygliuotai,
Ir nerviškai kinta alsavimas kaltas,
Būk geras, kai mesi, tai nors ne ant tilto,
Čia gruodis nesislepia, šitaip man šalta.