Kada manęs nebus, padangėj švies vėl saulė
Ir vėl toks pat bus mėlynas dangus.
Nieks nesikeis šiame puikiam pasauly.
Žydės vėl gėlės... Tik manęs nebus...

Išskris vaikai tartum iš lizdo paukščiai
Ir susitikę kalbose mane minės...
Kaip gera būtų grįžtančių jų laukti
Ir apkabinus vėl priglausti prie širdies!..

Už mane pasodinkit medį — te gilyn šaknis jis leidžia,
O šakose lai supasi dangus.
Tegul jo lapai oš jums mano meilę,
Tegul primins mane, kada manęs nebus...