Tada ir dar
Nebebuvo ribos – žara
Raudonai dangų, žemę nudažė.
Ir rasa nebuvo tyra –
Tartum kraujas – po lašą, po lašą...
Negirdėjom tylos. Tyla
Saulei leidžiantis garsiai rėkė,
Klevas springo sava sula,
Mindė elgeta duonos riekę.
Nešienavom laukų dalgiu –
Rovėm žolę pūslėtom rankom,
Plito sėklos kibių dagių,
Kad prie žemės dažniau palenktų.
Tokie buvo laikai tada –
Brolis broliui ranką nukirto.
Meldėm Dievo, tačiau maldą –
Tik užkasus ar tik prieš mirtį.
Nenorėjom miegot. Ateis
Tie svečiai nematyti niekad
Ir už nieką galbūt nuteis
Ar nuteis už tai, kad miegam.
Bet įpratom. Ir net žara
Vakarais lyg nuo pat gimimo –
Kitokios nebuvo, nėra...
Ir visi lig vieno nurimom,
Ir užmigom kietai...
Ne tie...
Ir ne tie būdose snaudžia šunys...
............................................................
Dar nukris ant kojų katė
Iš nudžiuvusio medžio viršūnės.