***
išpylė pilnatį naktis po tavo langu
paskęstum šviesoje bet plaukt išmokai
net nepajutęs kaip gal dievo rankom
manei – esi – o pasirodo šoki
jau kažkelintąkart nuo daugiaaukščio
į minkštą tylą sūkuringai sninga
sustingsta paukščių pumpurai ant medžių
semi snaiges ir atsikosti smilgom
vasario šįmet vasariškai šilto
lyg grįžtum atgalios į jaukų glėbį
paskęstum ir jame
bet plaukt išmokai
nėsyk neatsisukdamas išeiti
pramitęs žiemą trupiniais lesyklų
akim plačiom kaip plyšta mėnesiena
sugniaužęs kumšty trapų „pasiilgau“
nevienišas tačiau be galo vienas