Maža pelenė virto princese –
paėmus stiklo šukę įdėmiai žiūrėjo.
Kas ta daili panelė veidrodžio stikle?
Suskilęs veidrodis šypsojos ir tylėjo.
Jai nepasakė nieks, kad ji žavi,
visi ją skriaudė, barė, užgauliojo.
Ji susigūžusi kamputyje tūnojo
ir kad ateis jos valanda net negalvojo.
Ją slėgė baimė, blogis, neviltis,
gerieji bruožai nustumti į šalį.
Visi kartojo – tu taip negali,
tu neturi, nemoki, nežinai.
Ir ji ilgai tais žodžiais jų tikėjo.
Staiga, lyg burtų lazdele pamojus
pasaulis atsivėrė naujas jai.
Ilgai prie veidrodžio sustojus
ji patikėjo – užgimė naujai.
Ji turi gerą širdį, gražią sėkmę,
visi jai šypsos, džiaugiasi kartu.
O tie, kurie pelenę tiktai matė,
negali patikėt, kad ta pelenė –
esi tu.
Maža pelenė veidrodį  bučiavo
ir šoko, džiaugėsi, kad ji tokia žavi,
kad jai gyvenimą sėkmingą rast linkėjo
sena būrėja kortų šalyje.
Užvertus knygą, ji ilgai tylėjo, 
Maža dukrelė snaudė čia šalia
Ir patikėti ji dar negalėjo, 
Kad jos gyvenimas lyg pasaka šita.