kai lieku aš tavy nežinau
sniego vardo trūksmingo
jo skonio
po užšalusiu delnu dangaus
skaidruma pragaištingai besvorė
tartum siaustų blakstienų pūga
kas kurį
kas labiau
kas lemtingai
virpa vėjy šermukšnio šaka
kas kurio
kas labiau
pasiilgo

kai tavy aš žinau nelieku
baltą siūlą vynioju ant pirštų
pilnaties nubučiuotų naktų
kas kurio
kas visai
nesiilgi

kai lieku nežinau aš tavy
pilas snaigės pro pravirą langą
kas kuriam
kas labiau
pasilik
dega lūpos sniegu
akys skrenda
ir tada jau visai nesvarbu
kas kurį ir kodėl
taip nutinka

kai žinau kad tavy aš lieku

neištirpusi snaigė laiminga