Tekėk per mane, gyvybės ugnie nemari,
Kol skleidžias ažūrai sidabro miškuos ir laukuos.
Tekėk per mane ir nukreipki, eiti kur link,
Nes siela manoji vis savojo kelio ieškos...
 
Tekėk per mane ir nušvieski tamsiausias kertes,
Ir tas, kuriose aš lankytis seniai pavargau.
Tegul mano kelias į šviesą, į vienį išves,
Tegul angelai man suškus: „Atsimerki, žmogau!
 
Juk štai prieš tave sielos sodai be proto balti,
Sušvito skaista neregėta gražiausia gėlė,
Lakštingalų tūkstančiai giesmes tau gieda širdy,
Tu tik atsimerki ir leiski sau viską mylėt.
 
Tu tik atsimerki... ir leiski... ir leiski mylėt.