Sausros gėla
Gal mylėjau tave gervių plunksnom matuotą,
Ūkanoj išgraibytą iš guolio naktų ir piemens,
Žemė buvo drėgna, o tamsa pernelyg samanota
Į kiekvieną tarpelį netilpdavo veido mina.
Pažinau ne tavy, bet vis tiek lipnų eglės kamieną,
Pempių lizdą krante, kur prakiurę lengvi ajerai,
Buvo dienos ir vasaros rengėsi tinklinius stiebus,
Pasimetę nuo piršto parduoto – ne tau, lyg žiedai.
Nevaitojom lyg kryžiai supuvę prie mirusio namo,
Nes nebuvo juk tau ką nūnai sudėvėtą vaitot,
Krito dienos ištemptos iš lango – į rūsį tipeno,
Mirė jūra... krantais pasiliko bedvasiai kalnai.