Taip minkšta, jauku, ir tokia auksaspalvė tyla
Nudažė miškus vakarėjantis mano dangus.
Purumas švelnus, o žiemužė be galo miela,
Pažėrus į žemę baltųjų snaiguolių kerus.
 
Taip gera, ramu... ir užgimusi ką tik nauja
Mintis, kad tai Tu šiam pasauly stebuklas esi,
Vis primena man, kad gyvenimas tarsi svaja
Manim teka nuolat. Lai skęsta dvejonės pusny.
 
Juk kas bus rytoj – nežinau, o ir tu nežinai...
O kas buvo vakar, ištirpo tarytum sapnai.