Kaip į nugarą taikliai alsuoja kaltė,
Ką turi, tą turėjai — turėsi,
Žodžiuos ne visad telpa esmė,
kartais jie būna gelmėj it  šešėliai pavėsy
Tarp savų ir tarp svetimų,
Išgintų iš namų ir sugrįžusių,
ištartų ir netyčia mestų,
paklaidintų ir pasiklydusių...

Bet vis tiek šimtąkart sutiktų
tarsi brolių, tikėjime gimusių.