Buvo taip seniai
Tai buvo taip seniai, kad nieko nebeliko,
Tik vienas įrašas, pajuodęs, neryškus.
Jame bandau surasti savo pradžią tikrą,
Įbrisdamas į baudžiavos laikų lapus.
Stebies — gražiai ranka rašyta,
Bet raštas svetimas, skaudus.
Vien tik lietuviški vardai iškyla
Pro primestos kalbos žodžius.
Ką benorėt, carizmo jungą žemė nešė,
Su ja — ir žmonės kaimuose.
Kalbėjo kaip seniau, tiktai bažnyčioj rašė
Tai lenkiška, tai rusiška raide.
Juoda skriauda negrįžtamai nuslinko,
Tiktai tegul nelieka pamiršta.
Nebus žmogaus, nebus tautos laimingos
Su draudžiama, paniekinta kalba.
...................................................
Trečios kartos senoliai – Tadas, Rožė...
Gyvenimo pradžia, dar tik jaunieji.
Žiedais sujungtas medis plėtėsi, šakojos...
O buvo — 1833-tieji.
Neliko nuotraukų, ir niekas jau nežino,
Kokie jie buvo. Turėjo būti gražūs.
Toliau gyvent tris sūnus pavadino.
Po jų — kita karta, kuri man davė pradžią.