Pranuci, pagrok
 
   Nesinorėjo patikėti, kad nesužinosiu, kaip ir kada atsiradau šioje  laiko ir erdvės  struktūroje. Tačiau viena — sužinoti, o kita — atsiminti. Kurį laiką nebuvo sunku manyti, kad tokį įvykį būtiniausiai pats atsiminsiu. Šitokią nuotaiką gražiai kurstė gaidžio giedojimas, nes tai sutrukdė pasistengti sukrusti ir atidžiau pasidairyti aplinkui save. Girdint jį neatrodė, kad esu nežinia kur. Gyvenime ne kartą būta, jog galva kaip trenkta šlapiu maišu, kad jai geriau, kai akys užmerktos ir nenori atsiminti, kaip sugrįžta namo. Į naują būtį įėjau kaip savas, kaip sugrįžęs iš nemenko baliaus, ir šit dabar tenka kentėti pagiriomis.  Žinoma, be priekaištų baliui, tačiau graužatis dėl to tik didesnė, kai atrodo, jog pats sau nereikalingas. Ir šit gražu, kai tave, visų paliktą ir nereikalingą, budina, kalbina, linksmina gaidys.  
   — Kakariekū, brolau, kakariekū, — nežinia kaip ilgai užtrukęs pagaliau  atsiliepiu  į jo giesmę. Ir šit jau ir istorijoje parašyta, jog  tai pirmasis susitikimas su savimi ir negausia manta šitoje erdvėje. Ir tikra, kad pirma išgirdau giedantį gaidį, negu supratau, kad esu atiduotas šitai nepažįstamai laiko ir erdvės  struktūrai. Gaidys pasirodė įtaigesnis, reikalingesnis, dvasiai imlesnis, negu naujai atsiradusi tikrovė. Net ir tai, kad po  akimis pakliuvęs kalendoriaus lapelis rodė 2017 metų sausio 1 d., įspūdžio nesukėlė. Atrodė, yra taip, kaip buvę, kaip būdavę, kaip ir tai, kad į balą  nukritęs, sausas nebūsi – reikia išsidžiovinti. Tačiau va, gieda gaidys. Ir todėl nepaisant nieko kito, o vien todėl, kad gieda: vis dėlto — valio! Vadinasi, dar gyvenu.
   Pagraibęs pasiėmiau į rankas Lizdeikos lazdą. 
   — Esu tikra, neabejok, Pranuci, — patikino Mano dzievulis. Tikiuosi, kad ir pats greitai būsi tikras.  
   — Ar pirmas kartas? Kaip nors išdejuosiu.
   — Toks kartas, Pranuci, pirmas. Tokio karto nebuvo ne tik tau, bet nežinau, ar išvis kam taip buvę.
  Prisidirbau, — virptelėjo galvoje ir griaustinis nuaidėjo per visą kūną: — Apie ką šnekama? Žmogų  užmušiau. Bet argi tai toks dalykas, kuris stebintų? Būtų ypatinga naujiena? Kas  besuskaičiuos, kiek po balių žmonių nesugrįžta  į namus. Bažnyčią uždegiau? Tačiau tai irgi neretos istorijos. Tai ką galėjęs padaryti taip, kaip dar niekas nesumanęs? O gal Vidinį, a? Gal iš tikrųjų padėjau jam kilstelėti į dangų. Ne kartą prašėsi. Kaip pagonys Šventajam Brunonui. Nors šis  nesiprašė, tačiau vis tik „pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių iškeliavo į dangų“.
   Įspėti atrodė neįmanoma, bet būdamas per pastaruosius 10 metų kartu su Mano dzievuliu, neabejojau, kad kažkas atsitiko nenuspėjamo.
   — Gal aš tau kuo prasikaltau?— nelinksmai paklausiau.
   — O! ne, ne. Priešingai, man daug gero padarei. Tačiau atsigauk. Dar vis šlapiu maišu trenkas.
   — Girtas?
   — Nesakau, kad girtas, bet leistino alkoholio kiekis kraujyje gerokai didesnis.
   — Skaudi netiesa, jeigu taip manai.
   — Na, gerai, – paslaugiai nusileido Mano dzievulis, bet savo nuomonės nekeitė, o pasiūlė pasitikrinti pagal Bibliją: — Klausyk ir  įsidėmėk, — pasakė ir žodis žodin taip:

Ir žmogus sutvėrė dievą  pagal savo paveikslą
Pagal žmogaus paveikslą jį sutvėrė.
 
 — Tai bent testas. Geriau paduok alkotesterį. O čia? Nuo senų laikų tai atsimenu. Keliaudamas su Biblija radijo karieta.
 — Taigi kad — ne.  Įsiklausyk dar kartą.— pasakė ir vėl pakartojo sakytus žodžius, o išgirdęs iš manęs, kad nekvaršintų visoms  bažnyčioms žinomais dalykais, mestelėjo  „dar  girtas“ ir šešėliu nusileido į savo tvirtovę.
    „Dar girtas, — neaušo ausyse,— o kada bus, kad negirtas? — nesmagiai dairiausi kad ir menkiausios paramos. Suradęs šalia pakilnojau Leonardo Grudzinsko „Laiškus iš bebrų upelio“. O ten ir kaip antspaudas mėlynu tušinuku jo parašas: 

Dzūkui Pranui Karlonui 
    Su pagarba 
Autorius Leonardas Grudzinskas 
Vilnius, 1983 XII 19 

—  Gal tu žinai, kada bus, kai negirtas, mielas Grudzinskai. A? Ak, pasiilgau sulos. Beržo. Labai. Ir dar kažko. O ko?
 
Šie laiškai 
Ne iš bebrų upelio. 
Nežinau, kiek jų bus, 
Jei ir šitas, vos žodį parašius, 
Krenta iš rankų — 

Turbūt per sunkus, Leonardai, 
Turbūt irgi pavargęs esu  
Uždegti atminčiai žvakę 
Ir manyti, kad po ja 
Kaip po saule šviesu 

Taip, esu nusikaltęs. 
Labai nusikaltęs. 
Kaip varpas bažnyčios 
Pašaukęs: kelkitės! kelkitės! 
Ir ūmai sužinojęs, 
Kad dangus neišgirdo. 
O ir tu, Leonardai, taip pat. 

Laiškuose mano muzikos irgi nebus, 
Bet norėčiau girdėti kaip tėvo smuiką, 
Pakabintą ant sienos. 
Nežinau net, kur dingo nuo jos. 
Na ir kas? 
Aš groti vis tiek nemokėčiau, kaip tėvas, 
Bet smagu paregėti, 
Kaip bebras,
iš savo upelio išėjęs,
Ima smuiką nuo sienos ir sako: 
— Pranuci, pagrok...