lūpos tariančios prakeiksmą
skeldėja dažydamos pyktį
krauju
pasaulis apsistatęs miestų
dykynėmis ilgisi rojaus
sodų
žmogus išprotėjęs nuo platoniško
noro turėti daugiau paspringęs
daiktuose
vaikai apsiginklavę pokemoniška
savimone linčuoja savo
vaikystę
sveiki atvykę šypsosi dėdė Eko
kviesdamas atgal į viduramžius
kas lieka