Tą kartą vėjas buvo kaip pelynas kartus,
todėl išvariau jį lauk pro atvertus vartus.
Ir taip kartojau iš viso tris kartus,
žiūriu – dangus nusileido jau.
 
Iš kur tiek žvaigždžių pas tave pridygę,
juodasis dangau?
Žiūrėdamas į jo dirvonus neartus tariau.
Ir kuo aukščiau – tuo daugiau.
 
Ir tavo vynas šią naktį padusęs.
Ir tavo kūnas žvaigždėtas ne šventas –
nėra kur padėti, ypač per šventes,
bet žinau, kam reikia: imk jį, vėjau...
 
Gal ir gerai,
nes visai jau.