Kai šerkšnotais sparnais vėl į savąją būtį įsisupam,
Kol nurimsta šalnų nubučiuoti aistros pumpurai.
Taip, kaip kartais nuogi išsirėkiam be garso į tylumą
Ar kvatojam pamišę, nesuvokdami, kas negerai.
Kai supleišėja poros ir dirgina miegančią odą,
Tik jutimais kramsnojam, kaip išlaka nerimą lūšys.
Švilpia kraujo purslai, dusdami jau nemokam kvėpuoti.
Ir nežinom, kada dar galėsim įkvėpt gaivų gūsį.
Bet atrodo, kad naktys užmauna kiečiausią apynasrį,
Ir nupurto mūs veidus į tamsą ant bąlančių pievų.
Taip bauginančiai švilpia pro arkas, kai vėtrungės mylisi.
Mes — tik įkaitai laiko, mes — tik įvaikiai savojo dievo.
Atsišliejus naktis taip pikdžiugiškai šnypščia į saują,
Delno posūkiuos šąla, kūno poros aptingsta kvėpuoti.
Bet lūšis iš tamsos laka nerimo prišvirkštą kraują,
Kol susisuka venos, ką gali dar daugiau atiduoti...