Atsimerkus neliko ir vaizdų, tos jaukios, drąsios būties, matytos po užmerktų akių vokais. Žinojau, kad  taip atsitiks. Todėl ramiai paglosčiau Lizdeikos lazdą. Dar ramiau  pasakiau:
   — Vis tiek atsimenu, atsiminsiu, kaip atrodai. Jeigu tektų susitikti išėjusį iš lazdos, net neabejoju, kad tikrai atpažinčiau. Nežinau, kaip. Gal per nuojautą, gal kitaip, bet neįmanoma patikėti, kad  nepajausčiau tavęs, Mano dzievuliau, esančio laisvėje. Labai padėtų atmintis. Jaučiu, beje, kad regėjimai po vokais užmerktų akių pereina vaizdais į atmintį. Gaila, kad nesu Senamadžius.
  — Gera ant kupros joti, jei neša.
  — Tu čia man, dzievuliau? Pasakei „jei neša“.
   Dzievulis neatsiliepė. Žinojo, matė, jog įspūdžiai tokie, kad ir besistengiant išlikti santūriam, o nuotaika prasišviečia net pro pirštų galus. Visas kūnas perėjęs į mielą virpėjimą. Lyg iš jo dygtų ir augtų  sparnai. Tačiau norėjosi pabūti ne tik laimingam, bet ir protingam ir taip pasirodyti per kalbą.  
   — Suprantu, kad neša. Gal sunkiai, net labai  sunkiai, bet neša, jeigu išdrįsau pasakyti, kaip atrodai. Ne kaip žodyje, o kaip atrodai mano akyse. Ir tai šventė, kokios nesu matęs. Patikėk, tai šventė. Pirma tokia mano gyvenime. Tačiau gal patylėsiu, nes reikia talento žodžiui pasakyti, kad persitransformuotų į sąmonę tapačiai matytiems vaizdams. O Senamadžius yra bent trijų amatų vyras  — poetas, fotografas ir dailininkas. Pastarojo jame turbūt daugiausia. Net  poezijoje kaip ant drobės vaizdus teplia. Tik vargu ar jis tai žino.
   Erdvėje įsišvietė ekranas. Tokios naujienos jau nestebino, tačiau šį kartą jis labiau panašus į langą, padalytą į  vienodo dydžio kvadratus.  Atrodė, prieik, atsidaryk ir žvalgykis, kas už jo. Ir, regis, nebūčiau nustebęs, jeigu pro jį būčiau regėjęs vaizdus, kuriuos ką tik mačiau po užmerktų akių vokais. Gali būti, kad išties būčiau pasielgęs panašiai, bet anapus lango sušmėsčiojo suvelta šešėlio galva. Įsišvietęs erdvėje  ekranas dar labiau supanašėjo į langą.
   — Kas čia? — paklausiau, nors ir taip buvo aišku, kas, bet išgirstas atsakymas įsiliejo į šventę. Prisimenu, kaip neskubindamas žodžių Mano dzievulis – Lizdeikos lazda pakalbėjo, kad, girdi, Pranuci, yra dalykų, kuriuos neprotinga būtų  matyti po užmerktų akių vokais. Suprantu, kad tai Šklėrių dovana tau.
   — Man?
   — Tarkim, mums. Tačiau langas Šklėrių dovana. Yra dalykų, kai paputi — kad ir su varle — į skudutį, o atsitinka taip, it būtumei kuždėjęs Dievui į ausį. Prašydamas, melsdamasis, tikėdamasis. Regis, jis išgirdo. Kaip ten? 
 
Jeigu žodyje mano girdėtum, 
kad nusiteikęs gyventi prie Ūso balos, 
prašau neužmiršti  — 
niekur išėjęs nuo jos nebuvau, 
Nei išėjęs, 
nei ištremtas,  
nei —  anė ką. 
 
   Pakili nuotaika, prasidėjusi po užmerktų akių vokais, tęsėsi. Tai šventė,  kuomet žmogus, kilstelėtas į dangų, atitrūksta ir žemė  po kojomis nereikalinga. Štai kad ir aš. Nereikalinga man net tokia bamba, jeigu negaliu peršokti aukščiau jos. Ir Mano dzievulį irgi patikinau, kad be bambos:
   — Tikrai, tikrai. Ir ne jokis užkeikimas mane čia mestelėjo. Tai švenčiausia vieta, kurią pasaulyje esu matęs. Į tokias vietoves  žvaigždė  kelią  rodo ir paskui ja seka bent trys karaliai. Būtent panašiai į Jeruzalę  jos vedini atėjo karaliai: +Kasparas +Merkelis +Baltazaras. — O sužiuręs į langą, jau pakalbėjau garsiau, kad ir už jo būčiau išgirstas:
  — Ar suprantate, ką kalbu? Sakau, ten, Jeruzalėje, iš po pažasties gimė kūdikėlis Jėzus. Čiagi, iš po užmerktais vokais akių, iš lazdos vyru išėjo Mano dzievulis. Ir aš  neleisiu jo niekinti net  abejone, ar galėjo taip būti. Ar girdite?  Neleisiu.
   Pasijutau pats sau nepažįstamas. Galbūt irgi išėjau į laisvę panašiai kaip Mano dzievulis iš Lizdeikos lazdos. Jausena graži, gyva, žydinti, bet po ją plačiau dairytis dar nėra laiko. Pažinęs  Mano dzievulį kaip žmogų, džiaugiuosi, kad man nereikia jo atrasti  per tikėjimą. Štai aš, štai  jis ir abu esame tikrovėje, nepaisant kokioje būsenoje, nepaisant  kur ji yra. Prie Ūso balos  ar čia, ateities  erdvės lašelyje.