Nukrito snaigė į delną,
palietė nuogą širdį.
Sustojau, paklausiau tylos.
Danguj tik Paukščių Takas žėri,
iš Grįžulo samčio byra sniegas,
žvaigždelės mirksi lyg Kalėdų dekoracija.
Kas papuošė dangų, žemę, širdį?
Kas klausosi spengiančios tylos?
Į kieno delną sniegena nutūps?
Kieno širdis sudaužys ledą
ir meile degs?
Laimingas tas, kuris klausosi
tylios žiemos simfonijos.
Kuris palydi krentančią žvaigždelę,
kuris šypsosi saulei ir medžiui plikam.
Kuris ištiesęs rankas apglėbia visą pasaulį,
kurio širdyje gyvena Kalėdos.
Laimingas žmogus, kurį lydi Angelas baltas.