Suaižėjo sniegas, žymėdamas virsmą
Ir vėjas nurimo lyg būtų kas baręs,
Lijundra ledokšnių rūbeliais apvilko
Palaukėj kiekvieną Pelenę nešvarią.
Tuoj dvylika dūžių ir pasaka baigias,
Ir liks krištolinių kurpaičių tik šukės,
Ir slėpsis žirgais patarnavusios pelės,
Moliūgo karietą supjaustysim, lupsim.
Keiksnosime pusbalsiu buitį ir prozą,
Nedrįsim sapnuoti, svajoti ir geisti.
Apšalo langai. Štai lelijos, štai rožės,
Štai žmonės, stebuklo belaukiantys aikštėje.
Rangausi į guolį ir nieko nelaukiu.
Prasnausiu. Taip elgiasi musės ir meškos,
Tačiau šį vidurnaktį teks atsibusti,
Nes aidi kaip varpas lietaus pirmas lašas.
Gyvasis vanduo! Jis pabudino sielą,
Pripildė ją ilgesio, lūkesčių, nerimo.
Ir klausiu savęs Kas uždarė čia vieną?
Nes žmogui per ankštas muselės gyvenimas.