Lyg veidrodžio šukės paklysta likimai
Suskaldytų upių krante,
tik rūkas, migla ir paklydę jutimai
liepsnojančios žvakės fone.
Pamišėliai vėjai skiautinius plėšo,
nudangsto medžius lig nuogumos.
Pakreipę šakas, sukumpę iš gėdos
išeitų iš čia – iš nežinios.
Bet niekas nemato nuogų jų portretų,
negirdi raudų iš Pikaso darbų...
Liepsningos aistros paviliotos undinės,
Sugundytos medžių nuogų,
Migloj pasiklysta, pavirsta jutimais
Ir lekia it vėjai sapnų takeliu.