Prie amžinojo uosto
Baltais laukais išbėgo palakstyti svajos.
Dėkoju Dievui nuolatos, taip pat ir šiandien,
Už tai, kad laimė nėra tikslas, laimė — kelias,
Ir atsiduodu grįžtančios gyvybės šventei.
Tarp sniego ir lietaus, tarp vėtrų ir ramybės,
Tarp nelauktų svečių ir netikėto būvio
Iš dieviško dangaus vis plūsta amžinybė,
O mes pajuntam, ar tikri joje išbuvom.
Vienovė smelkiasi į širdį – ją paglosto,
Būties lengvumą supa baltos minkštos snaigės.
O aš ir tu — prie amžinojo meilės uosto.
Nors, regis, metai bėgo, lėkė – štai jau baigias.
O aš ir tu — prie amžinojo Meilės uosto...