Žvilgsnis blėsdavo liejantis valandoms,
Be pradžios, pabaigos, be ribų,
Aš nupindavau žodžių vainiką,
Kad palaidočiau tai, kas brangu.

Švelniai geldavo rašalo kvapas,
Kai vis laukdavau, kol pradės aušti,
O rašiklis išmokdavo vaikščiot,
Tereikėdavo šildyt jo kraują.

Aš bandydavau jį sulaikyti,
Tik manęs nesulaikė vienatvė,
Baltą lapą lyg burę iškėlęs,
Aš ieškodavau jausmo anapus.

Įsigėręs į mano mintis,
Juodas angelas, skleidžiantis šviesą,
Vėl paverčia sugeltus žodžius,
Tais randais, kurie amžiams palieka.

Kur naktis, kur diena ir kur rytas?
Kaip atskirt – kur tamsu ir šviesu?
Smilksta dar viena mano minutė,
Kai erškėčių vainiką pinu.

Kai dar laukdavau, kol pradės aušti,
O rašiklis išmokdavo vaikščiot,
Aš bandydavau jį sulaikyti,
Tik manęs nesulaikė vienatvė,

Švelniai geldavo rašalo kvapas,
Įsigėręs į mano mintis
Ir nupindavau žodžių vainiką,
Kad palaidočiau tai, kas nemirs.

Baltą lapą lyg burę iškėlęs
Aš ieškodavau jausmo anapus
Ir radau, kai galvojau kad mirsiu,
Naują savo gyvenimo kapą.

Žvilgsnis blėsdavo liejantis valandoms:
Be pradžios, pabaigos, be ribų,
Smilksta dar vienas rytas prieš naktį,
Aš ne ugnim - gyvenimu degu.