Keliauja žmonės iš vasaros į rudens karalystę.
Keliauja iš rudenio į baltąją žiemą.
Iš žiemos – į pavasarį žalią
ir vėl atgalios – į vasarą saulėtą.
Keliauja, skuba, nesustoja
lyg vorai per voratinklio giją.
Nemato, kad gervės jiems moja,
nepastebi kregždutės skrydžio.
Nepajaučia nutūpusio drugelio ant peties,
nesustoja apsidairyti kryžkelėj.
Vis skuba, skuba, lekia, dirba iš peties.
Platūs keliai, nematomi jiems vieškeliai.
O kaip smagu pavasarį su paukščiais grįžti,
braidyti po balas ir gerti klevų sulą.
Vasarvidžio kaitroj surinkti žemuoges dailias,
pint vainikus, ramunių pradalgės kai gula.
Laukt saulės patekėjimo Joninių aušroj,
kabinti šaukštais liepų medų.
Ir braukti sūrų prakaitą rugpjūčio tyloje,
kai šienapjūtė baigės pirmapradė.
Smagu rugsėjį skinti astro žiedą
ir lyg pirmokui trypčioti nedrąsiai.
Kada šaltukas, jau už lango  vėsu –
gert gilių kavą, kur troboje garuoja.
Ir laukti, kai nukris snaigė pirmoji,
antra, trečia, kada pradės pustyti.
Smagu vartytis kailiniais po sniegą,
sapnuoti vasarą ir gaivią rudens vėsą.
Keliaukime visais metų laikais,
te džiaugsmas lydi.
Neskubėkim – bėkim.
Ir nors trumpam pabūkime vaikais
ir tyrą meilę, gėrį, grožį
kraitelėn gyvenimo sudėkim.