Paskutinis kalendoriaus lapelis

Kalendoriaus lapeliai lyg varvekliai ištirpo.
Paskutiniai pradingo jau metų ūkuos.
Ant  eglių blakstienų Naujieji jau virpa
Su spindinčiom snaigėm plaukuos.
 
Ar matai, lekia elnias ten devynragis,
Neša Naujus, lyg saulę ant ragų iškėlęs.
O nenuorama šaltis su ledo botagais
Ant  lango stiklo raižo baltą gėlę.
 
Iškėlęs geltoną žvaigždžių burę,
Per padangę irias mėnesėlio luotas.
Užsidėjęs balto sniego kepurę,
Linksmas besmegenis pamojuoja šluota.
 
Paklausyk, dvylika laikrodžio dūžių jau girdis.
Įsileiski į širdį  čiulbantį paukštį, kaip viltį.
Ir atverki gerumui ir meilei vartus,
Kad galėtų net žemė nuo gerumo sušilti.
Kriauna