Neužsidarančios durys

   Durys, pro kurias kas įžengęs būtinai kada nors ir išeina, taip ir varstėsi nesustodamos, sukeldamos vėjo gūsį, kuris kedeno auksaplaukės merginos plaukus, susigūžusios ir apsikabinusios kelius prie slenksčio. Dėl plaukų spalvos ją visi vadino saulės vaiku: mėlynų akių, rusva gvazdikine suknia, visuomet kupina gilių minčių ir visame kame įžvelgianti prasmę... Šį kartą ji įžvelgė ją tarp besivarstančių durų. Priglaudusi galvą prie sienos ilgesingai žiūrėjo į tolimą horizontą, į nesibaigiantį žalią šlaitą, kuriame skendo saulė, vis paglostydama auksaplaukės skruostus ir pečius... Nuolatos kažko laukė ateinančio, įžengiančio pro duris, neleisdama pabirti nei vienai vilties kruopelei... Jos ausyse vis skambėjo:
Nenustebk, jei nukris
Žvaigždė iš dangaus,
Nes ji nukris į tavo širdį.
Tai šviesa, kuri apšvies nuolatos
Man kelią į tavo glėbį.
Tik nenusimink, kai turėsiu išvykti
Į tylius ir šlapius po lietaus horizontus...
Kai tik mano esybę užvaldys ilgesys,
Kiekvienas lašelis lietaus man ims tapyti
Tavo šypsenos ir gilių akių kontūrus...
Tu visuomet išliksi man gražus prisiminimas...
 
(Į gyvenimą ateiname pro tas pačias duris, kaip ir išeiname. Kas būtų, jei tas duris kas nors užrakintų?)
Orinta