2. Kai atsiminimuose toli nebūna
Nuo savęs nepabėgsi...
Nesiimu spėlioti, kada, kokią rudenio dieną taip atsitiko, kai pasijaučiau esąs įterptas į naują būties struktūrą. Tačiau žinau, kad po ją pradėjau dairytis, išgirdęs užgiedojusį gaidį. Ne koks tas dairymasis: ot, matai, jauti, kad kažkas kitaip, bet dėl to nei šilta, nei šalta. Bent kiek aktyviau, jautriau per protą dar nebendrauji su aplinka. Net kalendoriaus lapelis su 2017 metų sausio 1 dienos įrašu nesukėlė smalsumo. Pažinimo procesas aktyviau prasidėjo tik atsiradus įsišviečiančiam erdvėje ekranui. Jis, sakyčiau, jautriausiai privertė suklusti, pradėti žmogui būdingą pažinimą. Tačiau irgi atsitiko taip, jog labiausiai panūdo pažinti savo parašus. It iš naujo sužinojau tai, ką privalėjau seniai žinoti, būtent: jų būta daug, taigi parašų. Pradžioje sunkiai dėliojant po raidės raidę, o paskui jie greitesni, žvalesni, raiškesni, bet pasirodžius raukšlėms ant veido, rankų, ogi žiū, kad ir jie neatsilieka — atrodo vis labiau pavargę, šliaužantys, slidinėjantys, nežinantys kaip būti ir pamąstantys, ar ne geriau, jeigu pasirašinėčiau kryželiais. Ir šit suklūstu, kad yra ir kitokie žmogaus parašai: elektroninis. Atrodytų, neverta dėl jų senatvėje kvaršinti galvos. Ir iš tiesų, ar verta?
Tačiau reikalai susidėliojo panašiai kaip povandeninės karinės tarnybos metais: nemoki? — išmokysim, nenori? — priversime. Lig šiol nežinau, ar yra parašai, kuriuos kažkas kažkur vadina i n t e r n e t i n i a i s. Ir būčiau smagus išgirdęs, kad tokių nėra. Tai todėl, kad drąsiau rodyčiau į tai, ką aš vadinu šios rūšies parašu, užrašydamas: i.parašas. Mano orbitoje jis yra. Ir jau nenorėčiau, jog atsitiktų taip, kad jo išsižadėčiau. Tačiau priimti i.parašą į savo kolekciją trukdė tai, kad akivaizdu, jog labai neįprasta, kad parašas atrodytų vis kitaip; antrą kartą toks nesikartoja. Tačiau tuomet tik jautriau suvoki, kad žmogus nuo savęs nepabėga. Pagal būtų faktų principą sukonstruotas ir jo i.parašas. Štai kodėl jie ir trumpi, ir ilgesni, ir ilgi, ir labai ilgi. Pastaruosius perskaityti neretai prireikia daugiau laiko, negu jo turi. Ir ką daryti? Taip ir palikti? Tebūna. Tačiau protingiau pasirodė pasitelkti derybas, įsipareigoti ilgus parašus liudyti dalimis — kiekvieną kartą bent po tiek, kiek gali apžioti. Tai ne matas. Kartais apžiodavau mažiau, kartais daugiau, o panoręs, galėjau šį procesą tęsti iki parašo pabaigos. Tačiau bent gurkšnis visuomet būtinas. Štai kaip atrodanti ilgo parašo viena nuotrupa. Ją perskaičius, ekranas pripažino, kad elgiuosi pagal susitarimą, ir be kaprizų vykdė kitas mano komandas. Ir taip:
i.parašas:
Kūrinio vertė?
Nežinau, bet žinau, kad man per kūrinį norisi kažką išgirsti, pajausti, suklusti, kažkaip atsiliepti į jį ir nebūtinai tik protu. (Protu gal net mažiau). Kūrinyje ieškau ne matematinių formulių, ne įmantrumo, o tiesiog gero, dvasingo žmogaus su jo jausena, mūsų būties suvokimais. Man nedaug rūpi kūrinio autorius ir kritiko nuomonė, ką jis mano apie jo kūrinį. Svarbiau tai, kas yra man, būtent Man įdomaus, reikalingo jo kūrinyje. Man visai nereikia, kad kažkas parašytų taip, kaip dar iki šiol niekas nerašęs. Kita vertus, nėra knygos, kurią drįsčiau įmesti į inkvizicijos laužą, o juolab kartu su jos autoriumi.
... O kurį tai kartą pamaniau, kad galbūt tokio pobūdžio internetinius parašus sėkmingai galėtų keisti Post scriptum. Žinoma, korektiškai, atsargiai pakoregavus, paredagavus, paglosčius tai post scriptum, tai i.parašą. Tai ir dabar man mįslė, ar verta išeiti į eksperimentą, nes, kaip suprantu, vargu ar kada buvo tokia betvarkė lietuvių kalboje, kokia ji dabar. Tačiau, matyt, reikia pasikliauti savimi, persižegnojant nuostata, kad nieko amžino nėra.
Post scriptum:
Atsižadėti nepatikimo draugo niekuomet ne vėlu. Net mirštant. Jeigu apvoktų kaip numirusį, bent jau nepasakysi, kad tai padarė draugas.