Tyla. Tik vėjo virpinami šaukšteliai skamba virtuvėje. Nors, tiesą sakant, nesu tikra, jog tai ne fėjų juokas, lengvu skambesiu pranašaująs lietų.
Lengva kvėpuoti, juodas mano šešėlis mane vejasi, einu miesto grindiniu ir nepastebimai ritmu plekšnoju sau į šlaunį. Baltos storos pirštinės dusliai dunksi. Ir mes dunksėjom, pameni? It pašėlęs pupsintis variklis sningant... Muzikinė gama, minorinis defektas, užsikirtęs klavišas, o gal privalumas? Kas žino.
   Tavo kvapas dar nespėjo išgaruot iš patalų. Lelijų žiedais kvepėti mėgdavai. Tau sakiau, kad žibuoklių. Melavau. O gal nežinojau? Kam rūpi. Neskaudu, Euridike tavo būt galėčiau. Tik gelbėdamas nesuvaldytum geidulio ir pažiūrėtum. Aš skausmu tave apdovanočiau. O tada – ar lelijos, ar žibuoklės, niekam nerūpėtų...
   Apmuturiuoju šaliku kaklą, jis milžiniškas. Tokios manęs tikrai nieks nepamils, galvoju spoksodama į angelą. Angelas, angelas... O iš ko tu padarytas? Ar naktimis svajoji apie ją, it bekraštį rugių lauką?  Kai užgęsta net negęstantys lauko žibintai, masturbuojiesi ir maldauji dievų pasigailėjimo išvaduoti tavo bręstantį kūną iš vario lemties? O gal atsiduodi jam, begaliniam dangaus skliautui, beriant sniegą it polietileno granules ant tavo liemens ir garbanų?
   Sniegas krinta, o aš kvėpuoju lengvai. Prašau, tik neateik per greit. Reabilituoju savo sielą. Dar palūkėk šiek tiek. Akimirkom žavėkis. Man vis viena... Tokios manęs nieks nemylės, o ir aš  mylėt dar nenoriu...