Tik negesk, žvaigždele vakarine,
neišnyk platybėse dangaus,
o nuskinti ją abu ketinom,
krintant žvaigždei mėlyno lietaus.
Aš įpinsiu ją į tavo plaukus,
išbučiuosiu mėlynas akis.
Ir braidysiu basomis po tavo lauką,
dygios usnys man po kojom kris.

Neišeik, pabūk, juk dar ne vakaras,
juk dar šešėliai taip ilgi ilgi.
Be tavęs jaučiuos lyg vaikas mažas,
be tavęs taip tuščia man širdy.

Tavo šypsena giedra ir tavo juokas
lyg žiogeliai žolėje skardės.
Aš nupinsiu pievoje vainiką
iš žvaigždės vakarės man skirtos.

Neišeik, pabūk, juk dar ne vakaras,
juk dar šešėliai taip ilgi ilgi.
Be tavęs jaučiuos lyg vaikas mažas,
be tavęs taip tuščia man širdy.