Patylėk
Krinta snaigės lyg žiedlapiai. Supasi, sukas...
Pirmapradės aistros suvaldyt negali.
Tarsi vasara būtų... Taip kaitina lūpas.
Užsimerkus sustoju ir vėl apsupty
Liepų, kvepiančių vėjais. Pavasario šauksmas
Prasimušęs pro laiką, nuskardena tolyn.
Senas sodas, prisnūdęs pagairėj, lyg lauktų,
Palinguoja šakom šešėliuotoj nakty.
Leisk pajust. Patylėk. Ten dainuoja prabudę
Pakylėti jausmai kaip kadais, kaip tada,
Tik akimirką menką parodyt panūdo
Nužydėjus jaunystė, gėlėta suknia.
Krinta snaigės lyg žiedlapiai. Supasi, sukas.
Berdama baltą pūką vis juokias naktis.
Tarsi vasara būtų. Lyg kaistų vėl lūpos...
Trupinukais širdyn, kad tenai pasilikt...