Baltam sapne raudonos gijos,
vijoklio rūbai, deganti širdis.
Žaliausios akys, negi gali būti,
kad tu tik siela, tik laukų drugys.
 
Pagautą juoką gena sapno vėjas,
likimą maišo spindinti žvaigždė.
Sustok, prašau! Palauki dar truputį,
nešok nuo sapno kaip nuo debesies...
 
Ilgu tavęs, pašoki man truputį,
įžiebki ugnį degančios širdies.
Sugundyk aistrą, ir tegu taip būna,
lai geismo gaisos sukasi aplink.
 
Sugrįšiu aš kasnakt į tavo guolį,
kas rytą lauksiu skubančios nakties.
Sutikt tave mėginsiu, mano meile,
Už veidrodžio ir už sapnų...