Atsistokime ant metų slenksčio,
palikime už durų nuoskaudas, skriaudas,
nusilenkim žemei, saulei ir draugystei.
Uždekim židinį širdies. Tegul jis degs.
Susimąstykim, esam kas, iš kur atėjom.
Ko siekiam čia ir kelias veda kur.
Ko viens iš kito laukėm, ko tikėjom,
ką galim dviese padaryt kartu.
Kaip žemė sukasi, kaip žvaigždės žybsi,
kokia didinga mėnulio pilnatis.
Kokia gyvenimo pilnatvės laimė —
eit, nesustot, gyvent ir būt kartu.
Kiek daug klaustukų žmogų lydi —
kodėl, už ką, kieno ir kas dar bus?
Kaip gera į kiekvieną atsakyti
ir džiaugtis, kad gyvenimas gražus.
Sutikti saulę patekančią,
klausytis genio, kaukšinčio sode.
Stirniuką mažą akimis pavyti,
paliesti avilį užmigusį ranka.
Džiaugtis šerkšnu, pakibusiu ant pievos,
skaičiuoti žvaigždeles, krentančias žemyn.
Koksai gražus pasaulis, tvertas Dievo,
ir upė bėganti sraunyn sraunyn.
Sustokime ant metų slenksčio,
ištieskime rankas atėjusiems kitiems.
Kad būtų geresni, kad būtų skalsesni
ir tau, ir man,
ir esantiems šalia visiems visiems.