Vėjo genamos aukso dulkės
Nusėdę lyg gėlės
Į delnus žiemos.
Vienatvės gėrimą,
Ilgesio kupiną,
Saulės deimantai puoš.
Tyros ašaros rožančiaus karoliais
Į dykumą plaštakėm plasnos.
Tavo sielą, amžiams išdilgintą,
Skausmas lyg rimbas vanos.
Fleitos melodija, natos varinės
Mirties rankose šoks.
Savo atvaizdą smiltim sutrupinta
Į amžinybę, į tamsą audros.
Savo likimą, gyvybę užnuodytą,
Saulei, mėnuliui aukos.
Džiugesio duženom, kulkų skeveldrom
Aidės, skambės ir nutols.
Virpesį tolimą žaibo atatranka
Raudos nugludintą skausmo krištolą
Žiemai į delnus tyliai įduos.