Bėga žodžiai,
vos spėju juos rinkti, rūšiuoti.
Lyg rasos karoliukai,
pakibę ant smilgų
ankstyvą vasaros rytmetį.
Mano akys nuo ašarų žvilga,
o tavęs vis nematyti.
Tu vis tolsti lyg laivas nuo kranto,
pasirodai lyg toliuos miražas.
Mano akys vis dairos ir dairos –
gyvenimo tokio man maža.
Reikia kopų baltų, reikia jūros žydrynės,
reik kalnų su snieguotom kepurėm.
Reikia laimės kasdienės ir duonos,
reik eilėraščių, dainų nedainuotų
ir laivo su burėm.
Reikia vasaros saulės,
reikia šerkšno, kai sninga ir šąla.
Aš daug laukiau,
aš daug tikėjau,
sode obelys balo ir balo.
Ir sulaukiau laimės kasdienės,
ir žodžius surinkau kur išmėtytus,
sudėliojau, gražiai surašiau
ir į širdį sudėjau.
Ir padėti nuskinti
pavasario žydintį žiedą
tavęs daugiau neprašiau.