Mintys skraido lyg drugiai margaspalviai.
Debesys plaukia lyg buriniai laivai.
Upelis snaudžia surakintas ledo.
Pasakyk, kur taip ilgai buvai?
Kur tu klajojai, keliavai, ieškojai
manęs, savęs ar mudviejų kartu?
Kodėl prie kelio kryžiaus nesustojai
ar šokio svaiguly, kai sukomės ratu?
Ėjau per ryto pievos rasą,
bridau per rugių jūrą, plaukiančią bangom.
Rugiagėlių akelės man akis užbūrė,
tiesiau rankas, kai vyšnios dabinosi baltom šakom.
Lydėjau saulę, skęstančią į seną mišką,
gėrėjausi vėsia nakties vėsa.
Ryte pakilusi pakėliau vieversėlio giesmę
ir juodą žemės grumstą laikiau saujose.
Kur tu buvai, kai mano akys bėgo
per lygų lauką horizonto link,
Kai tarp žmonių aš neturėjau vietos,
kai nežinojau, sėst ar stot,
gyvent ar mirt.