Padovanojo tėtis man
Iš gintaro nulietą strėlę.
Neatiduosiu jos niekam,
Juk šitiek metų laukt reikėjo!
 
Ir kartą išėjau uogaut
Į miško tankmę – vasarėjo,
Širdis kirbėjo išdykaut,
Dar strėlę su savim turėjau.
 
Genys stukseno tolumoj,
O skruzdės per pirštus skubėjo.
Vikriai stryksėjo gilumoj
Paklydę pilkaausiai svieto.
 
Ir kas galėjo pagalvot –
Štai Ulras per kemsynus žiebia!
Buvau tvirčiausias – pagalvok,
Ereliai nuo manęs  net skriejo.
 
Tik cakt – ir sukliudžiau tada
Išdykėlių pulkely vieną,
Nulinko ausys jam staiga –
Saulėlydžio sulaukė dieną.
 
Gėrėjausi tokiu vaizdu,
Ir uogų skint nebereikėjo,
Raudonis nusiaubė visur,
Tik aš strėlės savos gailėjau.
 
Pati brangiausia dovana,
Kurią tik gaut kada galėjau –
Krūtinėj svetimoj, deja,
Prigludusi tvirtai gulėjo.
 
Bet tik vaikaičiams kai sekiau
Vaikystės pasaką šią mielą,
Pripažinau – karštai degiau
Malda, priglaudusia ne vieną.
 
Esu menkesnis už skruzdes,
Bėgiojusias vėliau kas dieną.
Esu aštresnis už strėles,
Sukliudžiusias nekaltą sielą.
 
O Tėve, ar galiu paklyst,
Ir bėgt nuo to, kas skaudžiai liesta,
Užsimerkti, neišvyti
Žiburių į saulės miestą?..