Vėsa. Vakarėja. Jau debesys braido
Po rausvą apsnūdusios upės verpetą,
Alėjoje medžių veidų nesimato
Ir rankų, kurios už juosmens vėją laiko.
 
Ant stalo servizas stiklinių puodelių –
Šįvakar išgersim čiobrelių arbatos...
Nusivelku žydrą frotinį chalatą,
Tave sodinuos ant saulėtekio kelių.
 
Glamonės, glamonės... Visai jau sutemo,
Tačiau šiluma mums po kūną pasklinda –
Medaus ir žolelių į dūžtantį indą...
Dar visas servizas – todėl mudu ramūs.
 
Tamsa. Žiebias žvaigždės. Panyra į upę –
Į gilų ir sukantį dangų verpetą –
Kokia jo gelmė, mudu niekad nematom,
Dabar juo labiau visa tai neberūpi...
........................................................................
 
... nedegsiu šviesos – pasėdėsime tyliai
Prie atviro lango – lai mėnuo pamato,
Kaip myliu tave. Nesvarbu, kad įskilęs
Stiklinis puodelis čiobrelių arbatos.