Štai ir atėjo laikas, kai tariu: 
dzievuliau, ačiū, 
dar kartą pabuvau 
prie Kūčių stalo. 
Dar kartą susitikome visi 
ir laužėme trapią plotkelę. 
Tylėjo mūzos 
ir sustojo laikas, 
matyt, nebežinodamas,
kada jam baigtis 
prie Kūčių stalo. 

— Lig kito karto, — pasakiau 
Žinodamas, kad nesvarbu, 
kur koks bebūsiu, 
ar... nebūsiu, 
vėl susitiksime 
ir laušime kartu 
Dievo duonelę 
ant Kūčių stalo.