Pamokite mojantiems

Kartais būna naktų, kai nemiegančius perspėja
Žiburiai sumirksėdami stiklo vitrinose:
Atsargiai – dabar gatvėse dūsauja skersvėjai,
Ir delčia taip žemai, kad po kojomis pinasi!
 
Bėga slėptis tada į namus nebemylintys,
Tartum kūnai jų būtų vienintelė nuodėmė...
O mylėti nebijo tą naktį tik tylintys.
 
Pasiklysta visi, kas mylėjo dvejodami,
Kas dvejojo kalbėdami, degino nuojautas
Ir kas kartą sugrįždavo kẽliais į pelenus...
 
Atsimerkit! Mylėkit! Pamokite mojantiems!
Jie nemiega, nebunda – jie kelią jums pramina...
kaip lietus