Keista žiema
Juk žiema ši keista —
Per purvynus teškena Kalėdos.
Nenurimsta karai,
O čia pat — puotos mugės, juokai.
Tyška kraujo lašai
Tarsi kertamo miško tai skiedros,
O ties baro slenksčiu
Du benamiai ne lyg angelai
Snaudžia. Sapnas ramus.
Gavo dozę, džiugu tarsi rojuj.
Kai lietus prasidės,
Gal po stogu tarnybos priglaus.
Miesto aikštėj kol kas
Nieks nepyška ir nieks nedainuoja,
O šešėliai kreivi
Ir praeiviai nueina kas sau.
Apgaulinga tyla.
Tvyro nerimas tarsi prieš mūšį.
Nubindzena šuva.
Žingsnis, du — tiek tesiekia žibinto šviesa...
Juk galėtų nors kiek
Dvi rodyklės suklupti, užkliūti,
Juk galėtų karai
It benamių košmarai prašapt.
Dulkia. Vis įkyriau.
Dviems paklydėliams snaust nusibodo.
Jiems nutolstant matau
Ant pečių kad nebūta sparnų.
— Ei, Kalėdos!.. — šaukiu,
Bet manęs jie negirdi, atrodo.
Tyška purvas glitus
Ant minčių, ant jausmų, ant skvernų...