Nuo šios istorijos prasideda da vienas nuotykių etapas, kai atėjo laikas  sparčiai semti mokslo aruodus i aiti mokytis į Klausučių aštuonmetę mokyklą.
    Prisipažįstu daba, ranką prie širdies pridėjęs, nelabai vaikystėje aš i liubijau tuos mokslus krimsti, ma kur nors po mišką paklajoti, a kokias išdaigas iškrėsti labiau patiko, o tų nuotykių visokių, patikėkit buvo nemažai, vieną čia ir pateikiu.
    Da i daba gerai menu, kad Vambalių kaimo vaikai jau nuo pirmos klasės į mokyklą žygiuodavo kartu.  Nuo ,,Balkio“ (taip vadinosi kelias dalinantis kaimą į dvi dalis i ainantis kaimo viduriu, šiaurės - pietų kryptimi), sankryžoje prie ,,Kazakauskienės“ pasukdavom keliuku pro ,,Karosynę“,  o te lauko keliukas tada vežimų i traktorių buvo pravažinėtas i gerai sumintas, nes kolchozas ,,Karosynėje“ savo centrą įrengė, i į te esančius tvartus pašarus veždavo.
    Laukdavom mes, kol Klasauskų i Steponavičių vaikai iki mūsų namų ateis, o paskui visi kartu į vakarų pusę iki ,,Karosynės“, o čia da prisijungdavo vakarinių Vambalių kaimo sodybų vaikai. Paskui tuo pačiu keliuku pasukdavo pietvakarių pusėn pro Klasauskų Prano sodybą. Te kartais prie mūsų prisijungdavo jų dukra Aldona i daug vyresnis brolis Kazimieras i tada aidavom būreliais po kelis, per ,,Varšauskynės“ krūmus. Miškas iškirstas, tai tik vien stori kelmai i krūmai belikę buvo. Paskui per Papartynų kaimo vidurį, šone ,,Pavalkynės“ sodybą palikdami, tada pro vešliu sodu apaugusį Bartušo vienkiemį i tiesiai tiesiai iki Klausučių i kaip mat mokykloje. Tie du, trys kilometrai prabėgdavo labai greitai, o da linksmoje kompanijoje visada greičiau.
    Susirinkdavo gal kokių penkių šešių, o kartais net dešimties, iš Vambalių kaimo kartu  ainančių,  vaikų būrys. Grįždavom jau daug mažesniais būreliais, nes pamokos ne vienu metu pasibaigdavo, o da po pamokų i visokių skirtingų reikalų turėdavom. Tai būdavo labai linksmos ir mielos kelionės, su šposais, išdaigomis i kitokias nutikimas, tad vieną tokį čia i daba prisiminiau...
    Pamenu tą rudenį gerai, gal jau buvau koks trečiokas, nes sesuo į pirmą klasę aiti pradėjo. Ryte, skubėdami į mokyklą, vyresnieji gerokai į priekį naidavo i atsilikusius mazgius palikdavo. Negi tysiesi daba, kaip vėžlys koks krūvoje, da i į pirmą pamoką gali pavėluoti, o i žaidimai te visokie prie mokyklos rūpėjo, tai i skubijo vienas kitą aplenkti, kas greičiau nuais.
    Su dičkiais i brolis tankiai pasileisdavo kartu, jis vos ne pirmas (labai jau stropus buvo i niekad nevėluodavo į pamokas). Na, o ma kas, aš tai baisiai niekad i nesiveržiau į tą ,,katorgą“, ma da geriau, kuo ilgiau gamtoje pabūti, negu te klasėje uždarytam kiurksoti, tai i sesers niekada nepalikdavau vienuos.
Sunkiausias kelio etapas, buvo pro tetos Pranienės žąsis praaiti, tos vis vydavosi kaklus ištiesę i taikydavo į blauzdas, kaip šuniukai įžnybti. Teta jas vis dabodavo kieme uždaryti, bet, tos žiūrėk jau i ganosi pūdyme pakelėje i kaip jos te ištrūkdavo i pons dievs nežino.
    Mums, bernams, tai kas, tik kojas papustom i kaip vėjas, tik fit i mūsų nė, o mergicos, joms tai jau kvit, tuoj vienas iš žąsinų pasivijęs įsikabiną į uniformos sijono padurkus i tampo, kol kas su pagaliu tų nevidonų nenuveja. Tankiai mes ,,Varšauskynės“ krūmuose iš lazdynų lazdas išsilaužę sugrįždavom, kai jos ratavoti gvoltu šaukdavo, o i pati teta Benadikta į kiemą išeidavo pamačius, tada i atgindavo mergicas nuo tų nevidonų. Kartais, prisiminę galimą pavojų, da prie ,,Karosynės“ apsiginkluodavome, kokį žabą iš gluosnių išsilaužę, bet žiūrėk tą rytą tų bestijų i nė. Gerą galą paėjėję, vis da atgal atsigręždavome po kelis sykius, tikrindavome a neatsiveja, a jau pavojau nė.  Tada numesdavom tas rykštes pakelėje, negi temsi daba mokyklon žagarus.
   Vieną rytą buvo teip, besivydamas jau tolokai nuskubėjusius draugus visai i pamiršau aš tas tetos žąsis i tik praėjęs pusę jų sodo pamačiau, kad anos jau lenda pro paliktus, neužvertus vartelius...
   Sesutė aina sau neskubėdama, koja už kojos vilkdama. Buvo mažiausia mūsų kompanijoje, kaip koks kamuoliukas(taip paritus, taip pastačius), mokykloje išmoktą naują dainelę niūniuoja:
      ,,Aš mergytė, kaip pupa,
        per kiemelį opapa,
        žąsinėlį sutikau,
        labas rytas, jam sakau...
        - Žąsinėli, tu nepyk,
        ma suksenės netampyk“.
     Maža neištardavo suknelės, tai kol da iš lėto kartoja , tai gerai išeina, bet kai tik dainuot pradėdavo tai i vė klysdavo i ,,suksenės“ sakydavo.
     Taip jau i nutinka visada, kad vilką mini, vilkas i čia, bet šį kartą ne vilkas, o žąsinas pasitaikė. Ana sau dainuoja i nemato kas do pavojus ją tyko. Aš atsisukau, norėdamas paraginti i nustėrau, tokį vaizdą išvydęs...
Sesutė tupi susigūžusi į kamuoliuką, kaip ežiukas šunų apstotas, o tie bestijos žąsinai ratu apie ją sukasi i įžnybt jai taikosi.
    Na, daba tai jau papuolėm, pamislijau...Nei bėgt, nei rėkt, daba tai jau kapec, teks nešti kudašių, gintis tai nėra su kuom, kai rankos tuščios i krūmai toli.
   Aš tai nesunkiai nuo jų pasprukčiau, ma tai čia nieko nė, ne nuo tokių užpuolikų pabėgęs esu, i mamikė su rykšte ne kartą vijosi, jei kokią šunybę iškrėsdavau, visada kudašių išnešdavau. Mamikė buvo atlaidi, palaukdavau kol kiek atlyždavo, užmiršdavo, ką aš te iškrėtęs buvau, tada išlysdavau iš kur nors i ainu gerintis. Kokį darbą nudirbti pažadėdamas, a da ką nors, tai taip miklios kojos tankiai i mačijo. Na nuo tėvo tai i nebandyk bėgti, jei kokią šunybę iškrėtei, aik i prisiduok iš karto, prisipažink, kad netyčia čia teip išėjo, tada gal i dovanos. Sakydavo, kad jeigu slėpsies, tai kai sugrįši dvigubai atsiimsi...
   Na bet daba, kur bėgsi, kai sesutė kartu su tavim aina, vos žeme ritasi, ne gi paliksi. Pargriuvo išsigandusi, už grumsto užkliuvusi, o vienas, pats didžiausias žąsinas, jau i sukasi aplinkui kaklą ištiesęs. Tada aš jau nieko nelaukiau, prilėkęs stvėriau tą nevidoną savo repkėn (taip mano kairikę visi vadino, kairiarankis esu nuo gimimo i viską pirmiausiai su kaire stveriu, o jau jei kas jon paklius tai laikykis tada) už galvos i pradėjau suktis į rundą.
  Taip i sukausi kelis ratus, gerai i nepamenu daba kiek, nieko negalvodamas i kitus užpuolikus vaikydamas, iš išgąsčio pats da gerai nesuprasdamas, ką i daryti reikia. Staiga žąsinas, gerokai nuo žemės pakilęs, ma jį taip besukant, kaip kulka nulėkė sau, o galvikė jo mano rankoj pasiliko.
Nustėrau visas i stoviu, kaip stabo ištiktas, nesuprasdamas, kas gi čia daba pasidarė, kad tas zelzinas nulėkė tolyn į sodą i nebegrįžta, o jo geltonas snapas mano saujoj suspaustas.  Tada truputį atsikvošėjęs, ką bedarysi, kad taip išėjo, nunešiau tą galvikę į virtuvikę tetai Benediktai i padėjęs ant stalo sakau:
   - Čia jūsų žąsino, anas ma už kelnių kalaškos įsikabino i nepaleido. Tada pagriebiau i pasukau pakėlęs, kad atsikabytų. I atsikabino nuo kelnių tik, kad tas į sodą nulėkė, o va šita saujoj liko. Ma jos tai visai nereikia, tai i atnešiau...
Padėjau, nustėrusiai tetai priešais ant stalo tą galvikę i nieko nelaukęs sprukau iš virtuvikės, kol ji da neatsipeikėjo i tiesiai per sodą pasivijau sesę. Ta jau gerą kelio galą nuėjus  buvo i tada, ją už rankos tempdamas, nusiskubinau į mokyklą.
    Vakare, grįžęs iš mokyklos, buvau jau i pamiršęs tą rytinį nuotykį. Maža, kokių per dieną jų būna, a te visus daba prisimysi, bet tada, kai atėjo dėdė Pranas su žąsinu po pažastimi i tą galvikę švarkiuko kišenikėje atsinešė pas mano tėvus, vė viską prisiminiau...
    Geras, tylus dėdė Pranas buvo, retai i vyrų kompanijose, kur prie buteliuko prisidėdavo, nė kada balsą kur pakels, nė ką apšauks, nė kada subars, jeigu kas negerai. A te aidami iš mokyklos obuolių saldinių pasirenkam, a jų ,,Kirtimėlyje“ uogauji, a grybauji, niekada neužgynė,  o juk brigadininku darbe buvo.
    Na, o daba numetė žąsiną i tą galvikę sode ant stalo, te tėvas kažką tai da krapštėsi iš darbo parėjęs, viskas i išaiškėjo:
     - Na tai matai kaimyne Antanai, kaip čia daba išėjo. Pajudino ranka žąsiną ant stalo padėtą, ramiai  į šonus palinguodamas i kojom mindžiukuodamas(čia jau šitos Klasauskų familijos mada tokia buvo) prakalbo:
   - Tavo vaikis mūsų veisliniam ,,Zelzinui“ sprandą nusuko... Kur daba ma tą žąsiną dėti? Atvarė mane Benedikta i sakė, kad  be gyvo žąsino namo negrįžčiau...
   Dėdė Pranas buvo mamikės pusbrolis iš ,,Klasauskynės II“ kilimo i labai gerai su tėvais sutarė, da jie i mano brolio krikštatėviai buvo, giminės visgi. O čia toks nutikimas, žąsinas i da veislinis, ne juokai gi.
   Tėvas iš karto suprato, kas čia tas kaltinykas, kas gi jeigu ne aš galėjau tokią šunybę iškrėsti, tai tuoj kaimyną sėstis prie stalo pakvietė:
   - Slinkis arčiau, kaimynėli, kojose teisybės nė. Tuoj mes išsiaiškysime,  kieno čia darbas. Šia, da po suktinę sutraukime, kol kas paaiškės, nė čia kur i skubintis...
Pašaukęs brolį, pasiuntė manęs ieškoti i staigiai buvau surastas i ,,sūdan“ atvesdintas i tiesiai prieš dėdę Praną pastatytas...
   Daba, pamačius dėdę i tą žąsiną gulintį viduryje kiemo, po alyvine obelimi, ant stalo, per visą kūną šiurpuliukai tik perėjo, rankos i kojos drebėti pradėjo. Tada vė tą rytmetinį nuotykį prisiminiau i pamislijau:
   -Va daba tai gatava, prisidirbau, tai prisidirbau. Atsikratyt tai atsikračiau to nevidono, daugiau jis ma mergicų neskriaus, bet daba, matyt, mažiausiai beržinės košės a diržo neišvengsiu jau. Negi daba da i blogiau gali būti i už nupiepusio žąsino nugalabijimą da įgaliotiniui atiduoti gali, o tas tai jau nesiterlios, be sūdo i į kalėjimą kaipmat įkiš, vot tada tai bus...
   Vot kvailys i reikėjo gi ma tą galvikę tetai nunešti.  Čia tai tikrai susimoviau, gerai sako, kad per durną galvą i kojom ne pakajus. Reikėjo numesti į žolikes, kur nors patvorį i kvit i niekas nebūtų radęs. A te jie jau su šuniu ieškos, ne auksas gi... O kad i ieškos i suras? Niekas gi i nematė, kaip te iš tikrųjų buvo i kaip tas žąsinas mus užpuolė. Kas daba patikės, kad aš jį netyčia, tik gindamasis nugalabijau?
   - Na, tėvo griežtas balsas į tikrovę sugrąžino i pro ašaras išgirdau. A tai i vė prisidirbai?.. Jau svetimus žąsinus knakcyti pradėjai?.. Nu, kad i sekasi daba, namuose jau razbainyką užsiauginom. Tai kam gi jau tas tau vargšas paukštelis užkliuvo? Ko ramiai nepraeini pro svetimą padarą?  Nu daba aiškinkis, teisinkis, pasakok i tik teisybę sakyk, kaip te viskas buvo...
   - Tėte, tėtyte, aš nieko, aš tik sesutę gyniau, da garsiau žliumbti pradėjau. O dėl šito žąsino aš visai nekaltas. Anas pirmas mus ainant į mokyklą užpuolė. Kur dingsi, neturėjau daugiau i daryt ką. Nutvėriau už snapo i numečiau į patvorį, o kaip ta jo galvikė mano rankoje liko aš visai nežinau. Čia aš visai nekaltas i tik purvinais kulokiukais ašarotas akis trindamas i pasikūkčiodamas teisintis pradėjau...
   - Galva da visai gera buvo, negi numesi kur, tai nunešiau i atidaviau tetai Benediktai, o tas žąsinas tai per tvorą persivertė i į sodą nulėkė, aš daugiau jo i nemačiau, a te jis gyvas a ne...
Išgirdusi alasą kieme, iš gryčios i mamikė išlėkė pasižiūrėti, i sesutė paskui ją atsekė:
   - Nu, ko daba čia šūkaujat ant viso kiemo, kas daba čia pasidarė, a gaisras a da kas kitas negero nutiko. Tada pamačiusi, pusbrolį Praną, sėdintį galia stalo i atsirėmusį nugara į obels kamieną, o paskui  i žąsiną su nurauta galva ant stalo, tik rankas į žiurstą nusišluostė, vakarienę ana virtuvėje provijo. Pasisveikino senai matytam kaimynui į abu žandus pabučiavusi i paklausė:
   - Pranuk, o tu čia kur su tuo žąsinu po kaimą vaikščioji? Kaip Benediktos sveikata, vis da vargsta su tom kojom? Nepamenu kada i suėję buvom, šone gyvenat, tai i aš, kai reikalų nė, tai i neužsuku ton pusėn visai. Reiktų kada susitikti, bet kas vis tie darbai nesibaigia?
   - Taigi va pasižiūrėk, ką tas tavo brangiausiasis padarė, kokią šunybę iškrėtė, tėvas daba vė prabilo. Nežinau, i ką daba daryt, nugalabyt žąsiną čia tau ne juokas.
   - Tėveli, mamike broliukas čia visai nekaltas, mane tetos žąsinas užpuolė, o jis tik mane gynė.  Aš buvau i pargriuvusi, nuo tų pabaisų bėgdama, va da kokia rona ant kojos liko, kur griūdama kojikę susimušiau. Jeigu ne broliukas, mane tie nevidonai negyvai būtų užžnaibęs.  O jų te nevienas i buvo, bet kai vieną sukti apie savi pradėjo tie kiti i išsilakstė, o aš nieko nelaukusi tolyn nubėgau i nemačiau, kaip te toliau viskas buvo...
    Po tokio sesers paaiškino buvau išteisintas. Teko mamikei iš gardo vieną savo žąsiną paaukoti, tėvas su dėde Pranu tą vakarą da i ugadas sugėrė, pirma tėvo vardu pusbonkiuką, o paskui da i pusbrolio, dėdės Prano vardu, mamikė jiems da vieną pastatė, tuom viskas i pasibaigė.
     Da tą patį vakarą tą žąsiną, ne savo mirtimi galvą padėjusį, mamikė sutvarkė  i po poros dienų kartu, viename pečiuje, kepdama duonikę, iškepė.  Valgėm gal visą savaitę, o tą nelemtą žąsino likimą taip visi i užmiršo, na o aš daba vė čia prisiminiau i papasakojau...