Lauke lyja ir lyja lietus.
Vėl toks rytas. Kitaip jau nebus.
Susigūžus prie lango stebiu
pasikeitusį laiką. Kaip tu?
Nėr jėgų užsiimti darbais:
– Imk teptuką, tapyk, po galais!
Vėl bandau aš. Baltumą drobės
mano rankos lengvai tik palies,
o atrodo, kad dega ugnim.
Pasisotinu vėlei viltim
ir pavargusį kūną metu
ant paklodės spalvotu melu.
Noris sprukti įšalus lede, 
neužsnūst vėl bereikšmiam sapne.
Prisiversiu pakilti aukštai,
kaip išmokė likimas kadais.

Snigs man vasara, lis man žiema...
Tai tokia visų mūsų dalia.