Patylėkim kartu. Lauke ūžauja vėjai.
Židinys skleidžia šviesą, už lango tamsu.
Prisiminkime juos – su visam jie išėjo,
Nebesklinda balsai. Tuščia taip. Nejauku.
 
Žiburiai užgesinti, šešėliai neramūs
Šakomis, tarsi rankom, nuslinko žemyn.
Kažkada čia skambėjo svaiginantis tango.
Įsisukusios poros išslinko naktin.
 
Trupiniais išsibarstė į žemės nuogumą
Subrandinti jausmai ir akių spindesys...  
Užsivėrė gelmė – atminimų albumuos
Pasiliks tik veidai, jinai viską prarys.  
 
Pasipuoš žiemos langas gėlėm iš svajonių.
Patikėk manimi – tai širdžių atšvaitai.
Užtušuoti likimai išbalusiais kloniais
Išbėgios ir priglus prie žemelės tvirtai.
   *       *          *          *          *
Išbarstys likučius šiaurės vėjas supykęs.
Palikta šiluma išsiblaškius išnyko.